žeisti

1 žeĩsti, žeĩdžia, žeĩdė tr. KBII154, K, J.Jabl, Rtr, Š, FrnW, NdŽ, KŽ, DŽ¹, DrskŽ; SD¹102, SD389, R, Sut, BzBXVII327, Amb, LL203 1. daryti žaizdą: Žeiste įžeista jo ranka nuo įpjovimo, įkirtimo J. Žeidžiamasis įnagis P. Aviž. Rusų kare jam žeĩdė pirštą Erž. Koja užšala ir teip dega, o dėl to, kad ana y[ra] buvusi žeistà End. Patsai gubernatorius žeistas vos ant trečiuoju žirgu beišsprūdo S.Dauk. Pasiekus pūdymą, aštrūs grumstai žeidė jo kojas M.Katil. Stirnos nagai ją prakala, bet aštrios plikšalos žirklės žeidžia grakščias dailių žvėrių kojas sp. Aniolus Ponas paskirs savo, id tavęs visame daikte saugotų, naktį ir dieną tave nešiotų, o akmuo kojos tavo nežeistų PK80. Išaugo trys šakos, labai žeĩdžiančios DP176. Per takus idant tekėtumei, o akmenimi kojų nežeistumei SGII47. | refl. N: Žeidžiuosi SD¹211. ║ gadinti kokį vidaus organą: Rūkydamas plaučius žeidì Rs. Visi jo plaučiai žeistì, išmarguliavę Skr. ║ gadinti kokį paviršių: Įleisdama tulę nežeisk medžliepio J. Kaip stiklas stovi nežeidžiamas nuog saulės šviesybės, taip esti nežeistas čystumas Marijos mergystės Mž192. Saulė nežeid niekados stiklo pereidama, taip pana čysta rados Jėzų gimdydama SGI44. 2. daryti, kad dėl žaizdų, ligų, kontuzijų būtų prarasta sveikata, žaloti: Žeistas, ronytas SD¹154. Nežeistas Q588. Žeĩdė mane labai paskui ties Mugdenu Vlkv. Jį tai, žinai, per karą žeĩdė Plv. Sprogo granata, užmušė avį, mama buvo netoli, bet jos nė nèžeidė Graž. Buvo žeĩstas vieną kartą Plng. Paršautą koją turėjo, du arkliu nušavę, i žando galas nugreibtas – o teip nèžeistas Vž. Kare žeĩstas yra, subinę atkišęs eina – karo invalidas Krž. Kare buvau vieną kartą žeĩstas Pš. Žeĩstas jis buvo, skeveldras ėmė iš kojos Vb. Tų kryžeivių visu didžiasis darbas buvo kariauti su turkais, o krikščionis nu jų saugoti ir žeistus špitolė[je] gerbti S.Dauk. Grybšis tas sveikatą žeidąs, širdį pykinąs P. Idant sveikų juo neliestų ir sveikatos jų nežeistų SPI255. Atimta galybė veliniui, idant žmonių nežeistų nei žudytų SPII71. | prk.: Meldžiami svetimtaučiai, pasigailėkite mūs kalbos ir jos taip nežeiskite! Vrp1891,53. | refl.: Aš žeidžiuos, t. y. trūkį arba ligą gaunu J. 3. ŠT378 kelti fizinį skausmą: Sėdžiu miesto sode alkanas ir basas, pučia šaltas vėjas, žeidžia kojas rasos LTR. Mūsų dienų civilizacija tik kūną žeidžia, o sielą stiprina ir plėtoja A.Vien. Jėzų žeidė sopulingai, koliojo neteisingai, kad iš kūno kraują liejo ir plakt smarkiai pradėjo SGI90. ║ teikti nemalonų fizinį pojūtį: Ausį žeidžiąs triukšmas Db. Ir žuvėdrų nesimatė, ausis žeidė vien gedulingas jų sparnų šnaresys J.Mik. Prie šiaurietiškos pilkumos pratusias akis žeidė skaisčios spalvos sp. 4. ŠT252 prk. kelti dvasinį sopulį, skausmą, užgauti, skaudinti: Tai man žeidžia N. Kam žeidì savo motiną? J.Jabl. Gal ne tiek giliai, bet gana skaudžiai Krėvę žeidė ir seno tėvo antros vedybos LKXVII501. Gyvenimo apsireiškimai džiugina mumis ir žeidžia P.Vaičiūn. Te metai žeidžia, te metai gydo, te vienas mirksnis žudo mus J.Aist. Ką tenai darysi …, jei ik mirštąs žeidei šitą, kuris tave tur sūdyt DP554. Nuog piktybės … žala plūsta ir mumus, ir tiemus, kuriuos žeidžiame DP559. Metas, kuriuo kas Dievą žeidžia SPI28. | refl.: Murmeno veidmainiai žydų ir žeĩdės ižg to DP280. 5. prk. kėsintis į garbę, niekinti: Džiaugiasi, nės nežeis jos samdininkas, nesiurbs jos kaip dėlė nuomininkas V.Kudir. Net ir žeisti mane drįsti čionai užsidaręs?! P.Vaičiūn. 6. prk. ardyti, gadinti kokią teigiamą dvasinę ar fizinę būseną, potyrį: Garbe, šlove žeistas Q138. Tatai žeidė mano ambiciją V.Aln. Gėrio ir laimės troškimas, kad ir kaip jis nebus žeidžiamas ir mindomas, pasiliks ir žvaigžde spindės tolimame danguje M.Katil. Jūs žeidžiate jausmus ir brangųjį tų vakarų prisiminimą J.Gruš. Kad jisai pradeda žeisti gražių žmonių gerą garbę, baisu klausytis! Tat. Kas padarė doros žeidžiamą veiksmą, yra baudžiamas rš. Šlovės artimo nežeisdamas PK48. 7. arch. kenkti: Melskitės už tuos, kurie jus žeĩdžia ir persakioja DP488. Mes daugiausiai to trokštame ir to prašome, kas mus daugiaus žeĩdžia ir žalą daro DP222. Jei Dievas už mus stov tūžbosa, tai mus nei velnias, nei pekla, nei šiaip negal kas žeisti PG.

◊ ×dū̃šią žeĩsti daryti, kad sielvartautų, kelti širdgėlą, nerimą, jaudulį: Bet tol sunkiaus dūšią žeidžia, kad ją aklą daro SPII50.

šìrdį žeĩsti daryti, kad liūdėtų, jaudintųsi, kelti nerimą, teikti sielvarto, širdgėlos: Daumantas šiandien broliui širdį žeidžia V.Kudir. Anie vaizdai praplaukia pro akis giliau nebežeisdami širdies R.Gran. Ka[s] norint širdį tavo žeĩdžia, arba griežia, kas norint tave spaudžia DP619.

\ žeisti; apžeisti; atžeisti; įžeisti; nužeisti; pažeisti; prasižeisti; sužeisti; užžeisti